Nusimesk batus ir skuosk nuogas į gyvenimą

Kažkas arti,

Kažkas toli,

Bet viskas tuščia, 

Nes tai tik mano stiklinė upė.

Ji dūžtanti ir negailestinga, 

Ji nieko jau nebepaliks,

Bet tu vis tiek gali keliaut tolyn ir bėgti nuo manęs,

Ieškoti savos tuštumos, savo kelio.

Ir nesvarbu kas tai bus, tai bus tava

Ir skirta tik tau vienam, 

Nes atrasta tik tavęs.

Todėl eik ir džiaukis.

Bėk ir nusirenk.

Gyvenk kitaip ir nuogas atrask

Savąjį džiaugsmą, 

Nes aš savo jau atradau.

Vėl jausmai

Rankos pačios, neklausydamos mano pasipriešinimo, tyliai pasiekė Malboro pakelį ir žiebtuvėlį su nuoga moterimi. Kojos tvirtai nunešė iki balkono durų ir netrukus aš stovėjau tamsoje, bandydama įžvelgti kažką daugiau nei netoliese esančio Ąžuolyno medžius. Tykiai pridegiau cigaretę vėl drebančiomis rankomis, dar spėjau pagalvoti, kad ugnis tarsi stebuklas. Vis iššoka, tarsi, iš niekur, nustebina savo žaizmingomis spalvomis, tačiau nudegina, sunaikina kas Tau yra brangu ir palieka vieną kapstytis iš dar vienos mėšlo krūvos. Dūmas lengvai nusileido gerkle ir, tarsi, turėdamas įdomių galių nuramino mano besiveržiančius jausmus kuriuos dar labiau skatino laisvas vėjas, nejučiomis sklandantis netoliese. Vienintelė mintis, besisukanti mano klampiose smegenėlėse , buvo apie tikrąjį Gyvenimo grožį. Kas gi gali būti gražiau už skrendantį tamsoje paukštį, tyloje skaitomą knygą, tykiai skrebenamą eilėraštį ar muzikoje besisukančią šokėją?Taip ramiai begalvojant man į mintis įsiskverbė įkvėpimas ir, metusi cigaretę, aš nulėkiau į savo kambarį, prigriebiau puantus ir, tarsi, nuskridusi į dabar tuščią brolio kambarį pradėjau lieti savo jausmus tyloje
.
.
.
.
.
Šokis mane išlaisvina
Jis mane išklauso.
Jis mane atskleidžia.
Jis man pataria.
Jis manimi tiki.
Jis man padeda.
Jis man yra dar viena dalelė mano gyvenimo.

Galbūt kažkas įvyko

Man tiesiog malonu matyti savo rankas, lakstančias po baltą klaviatūrą. Dar nežinau kodėl, tačiau tai tarsi mane traukia...
Klausau tylios muzikos, nors prie širdies labiau būtų toliau žiūrėti American Horror Story. Teks taip ilgai laukti iki spalio. Turbūt pradėsiu vėl iš naujo žiūrėti, juk kaip įmanoma išgyventi be tų nuostabių aktorių, keistų istorijos posūkių ir nenutrūkstančių intrigų...
Įsijungiau The 100 gal ir ne taip įdomu, tačiau jau pabodo klausytis tos pačios ramios dainos, lėtai varančios mane į neviltį. Nenoriu prisiminti sunkios praeities, noriu gyventi tik ateitimi ir svajoti apie šviesų rytojų...
Galva turbūt bando mane. Ją taip skauda. Tarsi kas spardytu ar spaustu. Sėdžiu lengvai apsvaigusi skausmas per didelis, kad aš jį išlaikyčiau. Tikiuosi praeis...
Aprimo. Regis nusprendė palikti mane ramybėje, tačiau be to kvailo skausmo ir pasibaigusio serialo jaučiuosi keistai vieniša. Gal jau geriau gyventi su skausmu nei be nieko, nei be lašelio tikrovės...
Nežinau kiek valandų. Turbūt vėlu. Arba man tiesiog susimaišė paros valandos. Vis dar tikiu, kad susimaišė ir ši diena nenuėjo per niek. Bet turbūt nuėjo...
Nieko neatsimenu. Nors greičiau nenoriu. Koks džiaugsmas, kad kažką čia užrašiau. Džiaugsmas praėjo čia nieko gero neparašiau. Teks knistis po sušiktą atmintį ir galvoti kokių nesąmonių pridariau šįkart...
O gal geriau nereikia?
Reikia.
Tai svarbiau nei gali būti...

Ir vėl ugnis

*

Ir vėl ugnis,

Trys metrai po žeme,

Širdy ir vėl tuštu,

Akyse ašaros ridenas.

Ar nebegalite JŪS pagaliau sustoti???

Minutę mielą pagalvoti???

Ar verta ugnį tą iškęst?

Palikti mus vienus tuštumoj?

Gal prisiminkite galiausiai

Kas esate jūs iš tiesų!

Ne vien tik kaulai ir mėsa,

Bet ir jausmų JŪS visuma!

Gal užsiliko jums mintis,

Kad gelbėtis jūs galite!

Gal pagaliau tiesa jums prieš akis

Parodys ŠVIESŲ kelią?!

Eik juo! Net negalvok, 

Nes aš žinau, kad tau pavyks

Tikiu TAVIM ir tuo ką TU darai,

Nes Dievas tau padės!

Gyvenk! Nes tai geriausias darbas

Ir TAU ir MAN ir MUMS visiems!

Gyvenk šviesoj - tykoij Dievo malonėj, 

Kurią Jis suteikia ir TAU ir MAN ir MUMS visiems!

Ir vėl ugnis, 

Trys metrai po žeme, 

Ir ašaros ir skausmas TAVAS

Tačiau šįkart su Dievo malone - tikrąja gyvenimo šviesa.

*

Tą vakarą

Parašei man ilgą laišką su atsiprašimais dėl to ką padaryt Tu ketinai...
Rankas ištiesus Tu šaukeis pagalbos visą laiką, o aš viena geriausių tavo draugių šūksnį pastebėjau tik tada. Lekiau namo tikėjaus Tave ten rasti sedinčią ramią ir svajingą, bet Tu pamanius, kad šauksmo neišgirdo niekas keliavai pasitikt klaidžios lemties. Skridau per miestą ir galvojau kur galėjai Tu nueiti su didžia širdgėla paslėpta taip giliai kaip tik galėjai ją uždengt. Prisiminus mūsų svajonių tiltą, kuris mums buvo žiburys nužingsniavau sparčiu žingsniu link jo. Kaip mes dažnai tenai sedėdavom ir sakydavom, kad esam senas, liūdnas laivas ir atsitrenksim i uolas, bet tada apšvies mus "žiburys" mūs senas senas tiltas.
Radau Tave tykiai sau stovinčią ant krašto ir žiūrinčią į tamsų dangų. Sušukau Tavo nuostabų vardą ir tikėjau, kad stebuklai egzistuoja.
Mes dar kalbėdavom, sedėdamos ant pačio tilto krašto, kaip nuostabu tikėt stebuklais ir patikėt juos tilto-upės vagai.
Tu atsisukai su šypsena veide ir pažiūrėjai man į akis, jau ašarų pilnas, pamačiūsi liūdnas liūdnas manas akis jau tiesiai ranką paguost manęs. Bet prisiminusi ko atėjai ant mūsų mielo seno tilto sušukusi "Sudie, mieloji" nuskridai! Toliau nei gali pakilt gražusis paukštis, nei mūsų meilė gali susisiekt!
.
Po to tyla valdė mano širdį tik prisiminus tavo akis prieš pat skridimą, prieš pat aukojant save tiltui, kuris matė ir mūsų meilę ir kančias...
.
.
.
Tą vakarą aš tikėjau stebuklais, tikėjau, kad išdygs sparnai ir nuneš tave tolyn nuo tekmės smarkios. Deja stebuklas neįvyko ir nukritai tu tiesiai pražūčiai į rankas.
.
.
.
Jau metai kaip skraidai ir praeis dar daug metų kol vėl mes susitiksim, kai nuspręsiu paskraidyt taip pat po mūsų mielu senu tiltu. Skiriu ,Tau mieloji Veronika, kaip priminimą, kad mylėsiu amžinai!

Nenoriu laukti

*

Tai atsitinka man kasnakt

Aplanko visos negandos pernakt,

Ir juokias, šaipos iš manęs, 

O aš bežado stoviu prie tavęs.

Bet tu nežiūri į mane 

Tau rūpi tik tava dalia

Kuri lengva lyg pienės pūkas

Laisva lyg pilkas rūkas.

Aš vis dar sugniuždyta laukiu

Gal dirstelsi tu į mane?

Bet netgi aš jau praradau tą viltį,

Nes tu tik paprastas žmogus esi.

*

Tyla

Tyla

Ateis mirtis kaip vargana senutė,

Bedantė jos burna nusišypsos.

Paims rankas ir nebeleis ilgiau čia būti,

O kartą ugnį užgesins veiduos.

Prabėgs pavasariai žaliai sužėlę,

Prabėgs vaikystė pro akis.

Taip dyvinai linguos daržely gėlės,

O piemenys kalnuos bandas ganys.

Matysi tu save draugų būrely,

besėdint linksmą prie ugnies.

Į dangų kils žarijos kelios,

Ir šiltas vakaras per pievas nusities.

Iš darbo grįš pečiūkai vyrai, 

Daina lakštingalos skardensis pro rūkus.

Iš naginių išpils senasis vyras žvyrą

Ir visą vakarą ant prieklečio išbus.

Gyvenimas vaizduos pasikartos.

Išeisi tu iš čia rudens vėlyvą rytą

Ir nebegrįši niekados...